Apie disaerobinio ir anaerobinio kūno būklės nukrypimų reguliavimą

      Komentarai įrašui Apie disaerobinio ir anaerobinio kūno būklės nukrypimų reguliavimą yra išjungti

KLAUSIMAS. Prie disaerobinio nukrypimo vartojamas glicerinas, kad užlopyti „membranas“. O kaip prie anaerobinio – kaip jas atidaryti?

Apie kokias čia membranas kalba?

Pirmiausia, nuo E. Revici laikų mokslas sužinojo naujų dalykų ir „membranų kiaurumo ir lopymo“ koncepcija jau neatitinka tikrovės, todėl ja nesivadovauju, tačiau Visuotinio sveikatingumo paradigmoje, kuria vadovaujuosi, iš E. Revici paėmiau dvi svarbias koncepcijas:

  1. Metabolizmas (medžiagų apykaita) skirstoma į katabolinę (švaistymo-nykimo) ir anabolinę (kaupimo-augimo) būsenas, kurios, priešingai nei teigia įprasta biochemija, ne visada atsveria viena kitą;
  2. Procesams kūne aiškinti svarbesnis yra kūno dalijamas ne į organus, o į organizacinius (sąrangos) lygmenis. Tai pilnai pripažįstama šiuolaikinės medicinos.

Pagal šį požiūrį, kūną galime dalinti į 4 stambius lygmenis (juose yra ir smulkesnių, bet sveikatingumo prasme jie mums nesvarbūs), o kiekviename lygmenyje švaistymo-nykimo ir kaupimo-augimo būsenos pasireikškia skirtingais nukrypimais:

Lygmuo Apibūdinimas Švaistymas-nykimas Kaupimas-augimas
Užribio (ekstrasisteminis) Žarnynas, odos ir gleivinių paviršius.
Veikia mikroekosistema
Disbiozė dėl nunykimo Disbiozė dėl išvešėjimo
Organizmo (sisteminis) Kraujotaka, limfotaka, nervų sistema Simpatinis Parasimpatinis
Audinių Organai, audiniai, tarpląstelinė erdvė Ketogeninis Gliukogeninis
Ląstelių Ląstelių citoplazma ir mitochondrijų matriksas Disaerobinis Anaerobinis

E. Revici nebuvo visiškai neteisus, kalbėdamas apie membranų pralaidumą, nes disaerobinio nukrypimo atveju medžiagos iš tiesų lengviau patenka ir palieka ląstelę, bet ne dėl membranų sudėties ar mechaninio jų pralaidumo, o, remiantis G. Lingo „asociacijos-indukcijos“ teorija, dėl citoplazmos baltymų erdvinės struktūros ir dispersinių savybių. Iš tiesų, atsakymui tai nėra taip svarbu. Teorijos svarbios paradigmoms formuoti, bet sprendimams priimti galima vadovautis ir visuotinai pripažinta ląstelių biochemija.

Disaerobinio ir anaerobinio reguliavimas

Glicerolis disaerobinio nukrypimo atveju padeda, nes jis į ląstelę patenka kitu keliu nei gliukozė. Patekęs į ląstelę jis dalyvauja gliukoneogenezės reakcijoje, virsta gliukoze ir tuomet įsijungia į anaerobinį energijos gamybos kelia ląstelės citoplazmoje – taip skatina anaerobinę būseną. Esu pastebėjęs, kad tai tikrai veiksmingas būdas pajudinti kūno būklę ląstelių lygmenyje pusiausvyros link. Disaerobinio nukrypimo atveju didesnis gliukozės vartojimas nepadeda, nes tokioje būsenoje ląstelė stengiasi neįsileisti gliukozės. Taip pat nesu pastebėjęs, kad padėtų didesnis cholesterolio kiekis maiste, kaip teigia kiti E. Revici sekėjai, o sotieji riebalai skatina  ketogeninį nukrypimą, t.y. tos pačios pusės nukrypimas, tik aukštesniame lygmenyje, taip kūnas neskatinamas reguliuotis.

Anaerobinį energijos gamybos būdą fiziologiškai išjungti gan lengva. Kadangi jis naudoja gliukozę, tai tiesiog reikia riboti jos patekimą į ląstelę. Tam mityboje reikia daugiau riebalų nei angliavandenių ir mažinti valgymo dažnumą (tai retins insulino išsiskyrimą). Tokiu būdu įsijungia beta-oksidacinis energijos gamybos kelias (ketogeninė, t.y. riebalų deginimo, būsena), o tai skatina elektronų pernašos grandinių veikimą (disaerobinę būseną). Šis būdas yra veiksmingas, jei jis taikomas nuosekliai, tačiau yra dvi bėdos:

  1. Anaerobinį nukrypimą turintys žmonės yra priklausomi nuo gliukozės. Jiems mityboje gliukozės pakeitimas riebalais, nors kalorijų nesumažina, tačiau per hormonus veikia psichiką ir prislegia nuotaiką, kai kam net labai stipriai. Reikia valios pralaužti šią priklausomybę, o jos ne visi turi.
  2. Vis dėlto, jei valios pakanka, tuomet žmonės dažnai nelinkę pastebėti, kad jų kūno būklė jau pasikeitė ir šią mitybą būtina paderinti arba net pakeisti. Tai, kas padeda išeiti iš vieno nukrypimo, gali nustumti į priešingą pusę. Simptomiškai tą pastebėti būna sunku, nes žmogus pasijaučia geriau ir nori toliau laikytis to, kas jam padėjo, tačiau taip jis sukelia disaerobinį nukrypimą, kurį reguliuoti maistu yra kur kas sunkiau.

Kada mityba nepadeda?

Dideli keblumai kyla, kai vienu metu nustatomi priešingi nukrypimai skirtinguose lygmenyse, pvz.: ketogeninis ir anaerobinis arba gliukogeninis ir disaerobinis. Tada prasideda „magija“, nes reikia atrinkti, ką daryti, kad vieną nukrypimą tvarkytų, bet kito negilintų. Laimei tokia būklė dažniausiai pasitaiko, kai žmogus ilgai nieko nesitvarkė arba netinkamai vadovavosi kitomis sveikatinimosi metodikomis.

Tam, kad išvengčiau tokių būsenų tyrimo metu, ir sudėliojau Bronzinę ir Sidabrinę pakopas. Po jų nepastebėjau tokių prieštaraujančių nukrypimų, todėl rekomendacijas galima parinkti tiksliau ir jos duoda greitesnį rezultatą.

Vis dėlto esu pastebėjęs, kad visų kūno sąrangos lygmenų nukrypimai gan lengvai tvarkomi mityba, išskyrus ląstelių lygmenį. Tiek disaerobinio, tiek ir anaerobinio nukrypimų neįmanoma pilnai sureguliuoti vien tik mityba, čia jau reikia aktyvesnių priemonių: tinkamo fizinio aktyvumo ir papildų,  o glicerolis yra vienas iš jų.