Ar Mėnulis veikia mūsų sveikatą?

      Komentarai įrašui Ar Mėnulis veikia mūsų sveikatą? yra išjungti

Mėnulis nuo pat neatmenamų laikų prikaustydavo žmonių vaizduotę. Jis būdavo laikomas dievybe arba bent siejamas su jomis. Senųjų tikėjimų apie Mėnulio įtaką žemiškiesiems gyvenimams būta apsčiai, bet keisčiausia tai, kad šie tikėjimai pilnai neišnyko ir „mokslo amžiuje“. Astrologai, ezoterikai, sodininkai bei daržininkai, biodinaminiai ūkininkai ir net ekstrinės pagalbos tarnybų darbuotojai vis dar teigia, kad Mėnulis tikrai veikia gamtą ir tiesiogiai patį žmogų. Vis dėlto šiuolaikinis mokslas ir medicina primygtinai šį poveikį neigia. Todėl pabandžiau išsiaiškinti, kodėl yra tiek daug prieštaros ir ar tikrai Mėnulis veikia žmonių sveikatą ir savijautą, o jei veikia, tai kokiu būdu.

Mėnulis – išties ypatingas kosminis kūnas

Iš pažiūros, Mėnulis tokio pačio dydžio kaip Saulė ir dangumi keliauja beveik tuo pačiu keliu, todėl senovėje šiems dangaus kūnams priskiriamos galios buvo beveik lygios. Vis dėlto būta ir skirtumų: Saulė šildo, yra ryški ir dangumi keliauja lėtai kintančiu keliu, o Mėnulis yra blankesnis, nešildo, keičia pavidalą ir jo padėtis Saulės atžvilgiu kinta kur kas greičiau, kartais jis  matomas net dieną! Šis panašumų ir skirtumų dualumas ir formavo Mėnulio bei Saulės vaizdinius įvairių kultūrų pasaulėžiūroje.

Įdomu tai, kad didžiojoje Europos dalyje ir bendrai Vakarų kultūroje Mėnulis siejamas su moterišku pradu, o Saulė – su vyrišku. Tai kyla nuo senovės graikų mitologijos, kurioje Selenė – Mėnulio deivė, o Helijas – Saulės dievas. Senovės baltų kultūroje priešingai: Saulė visada minima kaip motulė, o Mėnulis – tėvelis.

Šis lygiaverčių dangaus kūnų vaizdinys puikiai derėjo su geocentrine Visatos sandaros teorija, kuri teigė, kad Žemė yra Visatos centras, o kiti dangaus kūnai keliauja savo sferomis aplink ją. Ptolemėjo sistemoje Mėnuliui buvo priskirta artimiausia Žemei sfera, o Saulei – ketvirtoji iš dvynių. Tačiau Mikalojaus Koperniko jaunystėje užgimusi ir viso gyvenimą atliktų matavimų pagrindu patvirtinta heliocentrinei teorijai nustūmė Mėnulį iš lygiaverčių pozicijų su Saule, į paprasto Žemės palydovo, vaidmenį. Nuo to laiko vis naujesni tyrimai patvirtindavo žmonėms, kad Mėnulis nei šviečia, jame nėra intelektualių būtybių („lunatikų“) kolonijų, ir išvis, Mėnulis – tik dulkinas akmuo, besisukantis aplink gražiąją Žemę.

Tačiau toks požiūris yra tolimas nuo to, ką apie Mėnulį gal papasakoti šiuolaikinė planetologija, mokslas apie nežvaigždinių kosminių kūnų susidarymą, evoliuciją ir sąveiką. Jos požiūriu, Mėnulis, kaip Žemės planetos palydovas, išties yra ypatingas. Jis didesnis už Merkurijų, kuris laikomas planeta, taip pat už stambiausius asteroidų žiedo kūnus Cererą ir Vestą, bei Koiperio žiedo kūnus Plutoną, Charoną, Eridę. Žemės ir Mėnulio sistema išsiskiria tuo, kad Saulės sistemoje tokio dydžio palydovus turi tik dujų milžinai: Jupiteris ir Saturnas, net ledo milžinų Urano ir Neptūno didžiausi palydovai yra mažesni už Mėnulį. Iš visų Saulės sistemos planetų, Mėnulis yra santykinai didžiausias palydovas, lyginant su planeta, apie kurį jis skrieja. Tai lemia, kad Žemės ir Mėnulio bendras masės centras, lyginant su kitomis planetomis, yra santykinai toliausiai nutolęs nuo planetos sukimosi ašies. Kitaip tariant, besisukdamas aplink Žemę (kaip kūjis aplink kūjo metiką), Mėnulis išcentruoja ją labiau, nei bet koks kitas planetos palydovas savo planetą.

Mėnulio gimimas

Žemės ir Mėnulio sistemos išskirtinumas – labai laimingo, bet dramatiško kosminio atsitiktinumo rezultatas. Priešingai nei teigė mūsų protėvių mitologija, Mėnulis nėra Žemės tėvelis, o jos vaikas. Šiuo metu stipriausiai pagrįsta Mėnulio susidarymo teorija teigia, kad iš pradžių Žemė susiformavo be palydovų. Tuo metu Saulės sistemoje buvo daug mažų planetų, skriejančių ne visiškai tvarkingomis orbitomis. Šios planetos dažnai susidurdavo. Susidūrimai ne tik palikdavo didelius kraterius, bet ir įsukdavo planetas, sustabdydavo jų sukimąsi arba sudaužydavo jas į šipulius. Manoma, kad toks susidūrimas ne tik sulėtino Veneros sukimąsi, bet ir pasuko ją priešinga kryptimi – tai viena iš priežasčių, kodėl dabar Veneroje yra pragariškos klimato sąlygos. Susidūrimas su kita planeta greičiausiai ir Uraną ant šono parvertė. Na o po nedidelės planetos, pavadintos Tėja, susidūrimo su Žeme, pastaroji gavo viską: ir įsisuko dar greičiau, ir ašis pasviro, ir iš išmušto kraterio nuolaužų susidarė palydovas – Mėnulis.

Tai atsitiktinumas, nes jei susidūrimo kampas būtų šiek tiek statesnis, tai Žemė būtų sutrupinta, jei kampas būtų šiek tiek gulstesnis – Žemė būtų įsukta, bet jos sukimąsi stabilizuojančio palydovo neturėtume. Greitai besisukančioje ir besivartančioje Žemėje net svajoti nebūtų galima apie intelektualios gyvybės užgimimą.

Pragmatikai netiki lunatikais

Prie planetologijos dar grįšime, o dabar verta pamąstyti, kodėl vis dėlto tokį aiškiai išskirtinį kosminį kūną, o tiksliau, jo poveikį mūsų planetoje gyvenantiems organizmams, gaubia tiek daug prieštaros.

Nors žodinėje kultūroje yra daug pasakojimų, apie tai, kaip Mėnulio fazės veikia žmonių savijautą arba derlių, tačiau mokslas šiuos pasakojimus laiko daugiau įsitikinimais, tautosaka arba sutapimais. Dauguma populiacinių tyrimų neranda ryšio tarp Mėnulio fazių ir kokių avarijų, nusikaltimų ar ligų padažnėjimo, pavyzdžiui Human Responses to the Geophysical Daily, Annual and Lunar Cycles. Mėnuliu nesivadovauja ir stambūs ūkininkai, kaip pasakojo mano giminaitis:

Pramoniniai ūkiai tikrai nesivadovauja mėnulio fazėmis. Kiekviena javų rūšis ir jų veislės turi tam tikrą kalendorinį laiko tarpą nuo kada iki kada reikia pasėti. Tarkim sėja gali trukti 1-4 savaites, tai net ir fiziškai nespėtum pasėti tarkim per jaunatį, jeigu tai ir turėtų kažkokį teigiamą efektą. Su derliaus nuėmimu tas pats. Kuli tada, kai javai sunokę ir yra sausa. O kada jie sunoksta, priklauso nuo tada kada jie pasėti, žiemos ilgumo, pavasario ir vasaros lietingumo, naudojamos chemijos ir kt. dalyku.
Va tuo mėnulio kalendoriumi naudojasi mano mama sėdama ir sodindama savo mažą darželį, manau tokiame lygyje ir baigiasi vadovavimasis mėnulio fazėmis. Na dar grybautojai pastebi, kad per jaunatį grybai mažiau sukirmiję būna 🙂

– Danas Laurinavičius

Iš tiesų keista… Mokslas yra atradęs ir patvirtinęs ryšį tarp Saulės magnetinių audrų ir sveikatos, nors apie tai tautosakoje nėra jokių užuominų, o tuo poveikiu tiki kur kas mažiau žmonių nei Mėnulio fazėmis. Ar nebus ir su Mėnuliu kažkas pražiūrėta? Aš tiesiog netikiu, kad toks gilus įsitikinimas, mokslo laikomas paklydimu, tarp žmonių galėtų laikytis tiek ilgai, jei nebūtų bent kruopelytės pagrindo. Jei populiaciniai tyrimai nerodo ryšio, tai dar nereiškia, kad jo nėra tiriant jautrias grupes, juk populiaciniai tyrimai taip pat neranda patikimo ryšio tarp karų ar ligų ir Saulės aktyvumo ciklo, kuris trunka 11 metų.

Norint nustatyti konkretaus veiksnio poveikį tiriamiesiems, reikia pašalinti kuo daugiau veiksnių, kurie gali turėti panašią arba priešingą įtaką, todėl populiaciniai tyrimai nėra tikslūs. Pats tiksliausias būdas pašalinti įsitikinimų poveikį rezultatams yra aklas eksperimentas, kai tiriamieji nežino, kas yra tiriama. Jei norime atmesti ir sąmoningų įspūdžių poveikį, reikia tirti nesąmoningas reakcijas, pavyzdžiui miego būseną. Ir jei norime dar tikslesnių duomenų, reikia vadovautis ne tik kokybiniais pačių tiriamųjų pastebėjimais, bet ir objektyviais kiekybiniais matavimais. Todėl iš visų straipsnių šia tema, vienas eksperimentas, skambiu pavadinimu, mane sudomino labiausiai, tai Christian Cajochen et al.- „Evidence that the Lunar Cycle Influences Human Sleep“ – 2013.

Jie atliko eksperimentą su 17 savanorių, uždarę juos miego tyrimo laboratorijoje. Tiriamieji težinojo, kad tiriamas jų miegas, bet neturėjo jokio ryšio su išoriniu pasauliu. Buvo registruojama tik subjektyvus jų miego vertinimas, bet ir objektyvūs parametrai: miego trukmė, trukmė iki aktyvaus (REM) miego pradžios, gilaus miego dalis, elektroencefalograma ir melatonino kiekis kraujyje. Rezultatai iškalbingiausi grafike:

https://ars.els-cdn.com/content/image/1-s2.0-S0960982213007549-gr3_lrg.jpg

Šio tyrimo duomenimis, Mėnulio ciklas tikrai veikia bent dalį žmonių ir pilnaties fazė yra priešinga jaunačiai, o delčia ir priešpilnis – panašios. Šį poveikį patvirtino ir kitas tyrimas, atliktas su 47 savanoriais panašiose sąlygose, tačiau jie nustatė, kad jaunatis, o ne pilnatis turėjo didžiausią neigiamą poveikį miegui. Skirtumas gali kilti iš to, kad pastarasis tyrimas grupavo tiriamuosius į „jautrius poveikiui“ ir „nejautrius“, ir nustatė, kad dalis žmonių tiesiog nereaguoja į Mėnulio fazes. Įdomu ir tai, kad antrojo tyrimo metu pastebėta, kad objektyviai Mėnulis vyrų miegą išderina stipriau nei moterų.

Atsižvelgdamas į visus rezultatus, galiu sakyti, kad, kaip ir su Saulės magnetinėmis audromis, tik dalis populiacijos yra jautri Mėnulio fazių skirtumui. Remdamiesi tradicija, galime juos pavadinti „Mėnulio žmonėmis“ arba „lunatikais“. Kita dalis populiacijos nejaučia arba nekreipia dėmesio į tą poveikį ir vadovaujasi tuo, kas iš tiesų veikia, todėl jie yra „Reikalų žmonės“ arba „pragmatikai“. Iš čia ir kyla ta problemos prieštara, ypač kai vieni susiduria su kitais ligoninės priimamajame.

Manau, kad visa problema kyla iš to, kad „Mėnulio žmonės“ niekaip negali pateikti fizinio mechanizmo, kaip Mėnulis turtų veikti sveikatą. Jis nespinduliuoja magnetinių laukų, jo šviesa ne visada matosi, o gravitacijos jėga mažesnė nei popieriaus lapo per ištiestos rankos atstumą. Dažnai argumentu ištraukiamas Mėnulio poveikis potvynių susidarymui. Tai, kaip skirtingos fazės veikia miegą, rodo, kad šis kelias yra tinkamas.

Mėnulis – potvynių valdovas

Visi kosminiai kūnai mūsų planetą veikia netolygiai, tačiau Mėnulis veikia stipriausiai dėl to, kad yra arti. Dėl nevienodo Mėnulio kuriamo gravitacijos lauko, arčiau jo esantys objektai traukiami stipriau nei toliau esantys. Dėl tokio netolygumo, ta planetos dalis, kuri yra tiesiogiai po Mėnuliu, šiek tiek išsigaubia, kartu pakyla ir vandenynų lygis. Įdomiau tai, kad toks pas iškilimas susidaro ir kitoje planetos pusėje. Taip vyksta ne todėl, kad kažkas traukia į kitą pusę, o todėl, kad planetos vidurinę dalį Mėnulis traukia stipriau, nei priešingą jos pusę. Arčiausia Mėnulio esanti Žemės dalis link Mėnulio yra pasislinkusi stipriausiai, planetos centras  – mažiau, o kita planetos pusė – mažiausiai. Kadangi Žemė sukasi greičiau nei Mėnulis skrieja aplink ją, šie susidarę gumbai Žemės paviršiumi per dieną prakeliauja 2 kartus. Šis reiškinys ir vadinamas potvyniais.

Potvynių aukštį veikia ne tik Mėnulio, bet ir Saulės gravitacija. Mėnuliui skriejant aplink Žemę, kartais Mėnulio ir Saulės trauka susideda ir sustiprina potvynius, o kartais – trukdo viena kitai ir potvyniai susilpnėja:

Stipriausi potvyniai būna tada, kai Mėnulis ir Saulė būna vienoje linijoje, t.y. per pilnatį ir jaunatį, silpniausi – per delčią ir priešpilnį:Tačiau pilnaties ir jaunaties potvyniai, žiūrint atidžiau, nėra vienodi, nes tiesiogiai po Mėnuliu esanti vandenyno dalis išsigaubia staigiau nei priešingoje planetos pusėje. Potvyniams įtakos turi ir tai, kad Mėnulis neskrieja taisyklingu plokščiu apskritimu. Mėnulio, kaip ir kitų kosminių kūnų, orbita yra elipsė: šiek tiek ištemptas apskritimas, kuris į Žemės orbitos plokštumą yra šiek tiek pasviręs, o posvyrio kampas skiriasi nuo Žemės sukimosi ašie posvyrio kampo. Dėl to Mėnulis kartais būna toliau, kartasi arčiau, kartasi virš Žemės orbitos plokštumos, kartais po ja:

Galima sakyti, kad pagal poveikį potvyniams, viena pilnatis nelygi kitai pilnačiai. Nieko keisto, kad ir atliekant tyrimus su žmonėmis, vienais metais stipresnis poveikis būna per pilnatį, o kitais – per jaunatį. Tai dar viena priežastis, kodėl tikrasis Mėnulio poveikis prasprūsta pro mokslininkų akis.

Galima dar daugiau kalbėti apie vandenynų potvynius, tačiau Baltijos jūroje jie beveik nepastebimi, todėl dažnai susidaro įspūdis, kad mūsų regione potvyniai nėra aktualūs. Vis dėlto apie Mėnulio fazių poveikį sveikatai kalba ir žmonės, kurie prie vandenynų negyvena, na o vandens kiekis žmoguje per mažas, kad tiesiogiai pajaustume potvynių jėgas. Matyt žmogus ir kiti gyvūnai bei augalai Mėnulio poveikį jaučia per jo poveikį negyvajai gamtai ir tikrai ne vien tik vandenynams.

Kas per vienas tie žemės potvyniai?!

Nepelnytai pamirštama tai, kad dėl potvynių jėgų kilnojasi ne tik vandenynų paviršius, bet ir planetos pluta su mantija. Ir tai nemenka amplitudė – kasdien du kartus po beveik 40 cm aukštyn ir žemyn! Mes to nejaučiame, nes kartu kyla viskas: visi pastatai, keliai ir mes patys. Mes neturime atskaitos taško, nuo kurio pastebėtume, tą kilnojimąsi, tačiau iš kosmoso ir su tiksliais prietaisais jis tikrai pastebimas. Šis reiškinys vadinamas žemės potvyniais, ir jie vyksta visur, nepriklausomai, nuo to ar yra ten vandens, ar ne, ir nepriklausomai nuo to, kokia pamatinė uoliena.

Žemės potvyniai ir liktų užmiršti mokslininkų stalčiuose, jei nebūtų yra labai svarbūs seismologijoje ir vulkanologijoje. Jau yra patvirtinta, kad kai kurių ugnikalnių periodiniai išsiveržimai ir jų stirpumas dera su žemės potvynių ciklais. Yra iškelta hipotezių, kad kai kurie žemės drebėjimai taip pat yra sužadinami žemės potvynių, jie lyg paskutinis lašas, perpildantis taurę (Pre-Seismic Electrical Signals (SES) generation and their relation to the lithospheric tidal oscillations K2, S2, M1). Ir mokslas turi patikimų duomenų, kad tiek žemės drebėjimus, tiek ugnikalnių išsiveržimus gyvūnai gali nujausti (Possible Electromagnetic Effects on Abnormal Animal Behavior Before an Earthquake) ir jie tai daro, jausdami geoelektrinio lauko virpesius. Visa tai pakišo man mintį, kad ir Mėnulio ciklas gali veikti panašiu mechanizmu, kaip žemės drebėjimai veikia gyvūnus:

  1. Dėl skirtingos Saulės ir Mėnulio tarpusavio padėties susidaro skirtingo aukščio žemės potvynių gumbai.
  2. Šie gumbai, dėl Žemės sukimosi, nusirita planetos paviršiumi ir deformuoja uolienas.
  3. Deformuotos uolienose susidaro krūvių perskyrimas, tai fizikoje vadinama pjezoelektriniu efektu.
  4. Perskirti krūviai sukuria elektrinius laukus, kurie iškraipo natūralius Žemės (geo-)elektrinius laukus.
  5. Gyvūnų nervinė sistema yra veikiama neįprastų natūralaus elektrinio lauko virpesių, todėl yra per daug stimuliuojama ir išderina kūno savireguliaciją, skatina simpatinį kūno būklės nukrypimą.
  6. Savireguliacijos pokyčiai gali būti visai nejuntami, gali išderinti miegą arba gyvūnas gali jausti nerimą.

Sekant šia hipoteze, moksliniai tyrimai turėtų ieškoti ne ryšio tarp žmonių elgsenos ir regimo Mėnulio vaizdo, t.y. jo fazės, o tarp žmonių fiziologinių parametrų ir geoelektrinio lauko virpesių arba bent žemės potvynių aukščio. Greičiausiai tuomet ir paaiškėtų, kad kartais, pilnatis veikia, o kartais – ne, bet tai nepaneigia to, kad Mėnulis turi poveikį sveikatai, o kaip tik patvirtina, kad poveikį daro tikrai pats kosminis kūnas, o ne įsitikinimas.

O kas toliau?

Spėju, kad artimiausiu metu mano siūlomo tyrimo nelabai kas atliks, todėl pirmiausia planuoju sukurti programėlę, kuri svetainėje rodytų, kokia dabar yra žemės potvynių padėti. Ją parengti kur kas sunkiau nei Saulės audrų prognozes, nes realaus laiko žemės potvynių duomenys nėra taip tiesiogiai pasiekiami. Pagal šią programėlę, Mėnuliui jautrūs žmonės galės stebėti savo subjektyvias reakcijas ir pasitikrinti patys, ar ši hipotezė jiems galioja. Gal būt net sukursiu anoniminę formą, kurioje būtų galima susieti žemės potvynių ir fiziologinių parametrų bei savijautos duomenis ir padaryti bent preliminarias išvadas.

Na o kol kas

  • Visi, kurie buvo įsitikinę, kad Mėnulis juos tikrai veikia –
    dabar turės argumentų, kad tai nėra visiškai iš piršto laužtas įsitikinimas.
  • Visi tie, kurių Mėnulis neveikia –
    turėtų šiek tiek tolerantiškiau žvelgti į tuos, kurie vis dėl to gyvena pagal Mėnulio fazes, nes jų teiginiai nėra visiškai iš piršto laužti.