Susitapatinimas

susitapatinimasKokia susitapatinimo nauda?

Žmogaus vienas iš išskirtinių bruožų yra tikslus daiktų valdymas. Dažniausiai mes tai darome rankomis, todėl valdomus daiktus vadiname įrankiais. Gyvūnai taip pat geba naudotis ir net gamintis įrankius, bet mūsų plaštakos iš viso gyvūnų pasaulio yra tobuliausiai tam pritaikytos. Mūsų lytėjimo pojūčiams ir plaštakos raumenims valdyti smegenyse yra skirta duagiausiai ploto, daugiau, nei visam likusiam kūnui. Mūsų plaštakos puikiai jaučia ir valdo apvalius arba pailgus įrankius, o rankų pirštai tobulai pritaikyti jausti ir valdyti smulkius daiktus.

Anot euritmijos teorijos, kai rankoje laikome apvalų kūną, pavyzdžiui vaisių arba akmenį, dvasia skatinama susitelkti, nusiraminti. Kai rankoje laikome pailgą kūną, pavyzdžiui lazdą, dvasioje skatinamas ryžtas ir valia. Galime sakyti, kad mūsų dvasia susitapatina su kūno, kurį laikome rankoje, paskirtimi. Laikomas rankoje kūnas tampa lyg mūsų kūno tąsa. Nors receptorių jame nėra, tačiau dvasia išmoksta jausti aplinkinį pasaulį per tą kūną.

Pradėję naudoti įrankius, žmonės greitai išmoko pasigaminti naujus įrankius ir gaminti vis sudėtingesnius kūrinius. Su įrankiais gimė kūryba – aplinkos medžiagų panaudojimas iškilusiems poreikiams tenkinti. Įrankiai tapo tokie svarbūs, kad žmonės pradėjo su tapatintis. Viena gentis nuo kitos buvo skiriamos pagal tai, kokius įrankius jie naudoja ir kokius gaminius gamina. Tai išliko ir mūsų dvasioje iki dabar: mes vertiname žmones pagal tai, kokius daiktus jie valdo – tai dar kartą patvirtina, kad mes turime ypač seną polinkį tapatintis su daiktais.

Deja šiais laikais retas kuris pats gaminasi daiktus, daugelis juos perka, tačiau gebėjimą pritaikyti parankinius daiktus ir paversti juos įrankiais būtina lavinti, nes ši savybė lavina protavimą. Protavimas reikalingas ne tik techniniuose moksluose ar inžinerijoje, bet ir visoms gyvenimo problemoms spręsti – sakau tai, nes pats šį žmogaus įrankį intensyviai naudoju sveikatingumo paieškose.

Dar didesnis žmogaus išskirtinumas yra ne tik laikyti įrankius rankoje, bet ir gebėjimas taikliai juos svaidyti. Daug gyvūnų taikliai liuoksi, arba spjauna savo liežuvį, primatai gali svaidyti daiktus, tačiau taikliai tai daro tik žmogus. Greičiausiai pirmasis sviestas akmuo buvo tas pirmas žingsnis žmogiškumo link. Tai leido mūsų protėviams nuvyti plėšrūnus nuo jų grobio ir taip pradėti maitintis ne tik augalais, bet ir mėsa.

Taikliam įrankių svaidymui neužtenka pajausti savo kūno (įsikūnyti), gebėti judėti ir atsispirti (išsijudinti) ir tinkamai paimti ir pajausti įrankį (susitapatinti), bet reikia ir erdvinio mąstymo, vaizduotės – taip susitapatinama ne tik su įrankiu, bet ir su taikiniu. Taiklumas tinkamo įsikūnijamo, išsijudinamo ir susitapatinamo išraiška.

Kaip susitapatinti?

Mūsų protėviai tapatinosi su įvairiais medžio, akmens, odos, molio, vėliau metalų apdirbimo įrankiais, su medžioklės arba karo ginklais. Šiais laikais tai atitinka:

  • Rankdarbiai ir meistravimas („pasidaryk pats“ arba angl. „DIY“)
  • Individualus svaidymo sportas (ieties, disko, kūjo metimas, rutulio stūmimas, kėgliai, biliardas)
  • Komandinis sportas (krepšinis, futbolas, beisbolas, regbis, ledu ritulys, lėkščiasvydis (frisbis))
  • Grojimas muzikos instrumentais

Tačiau, kad susitapatinimas pilnai lavintų dvasią, jis turi atitikti šiuos reikalavimus:

  1. Kūno pusių simetrija. Jau pirmieji akmeniniai įrankiai rodo, kad žmonės teikė pirmenybę vienai rankai. Tačiau šiais laikais, labiau vertinami tie meistrai, kurie moka vienodai arba beveik vienodai gerai atlikti darbus iš abiejų pusių, greičiausiai taip buvo ir tuomet. Mūsų laikais viena ranka dominuoja prieš kitą dėl rašto. Kalbos zona yra tik vienoje smegenų pusėje, todėl rašyti yra lengviau ta ranka, kuri valdoma tos smegenų pusės, kurioje yra ir kalbos centras. Tačiau visoms kitoms veikloms nėra pagrindo daryti tokio didžiulio skirtumo tarp kairės ir dešinės. Taip, viena kūno pusė yra šiek tiek stipresnė arba tikslesnė, bet tik šiek tiek – tai ne priežastis kitą kūno pusę lavinti mažiau, juk tuomet tas skirtumas tik didės. Vieną kūno pusę stipriau lavina sportininkai, nes jiems svarbu rezultatas, tačiau kai lavinama tik vienos rankos smulkieji judesiai, smegenyse prarandama pusiausvyra, nes smegenų zonos lavinamos nevienodai. Mano bandymai rodo, kad vienodai lavinant, įmanoma vienodai taikliai svaidyti daiktus iš abiejų kūno pusių arba atlikti tikslius kirčius lazda.
  2. Pilnas susitapatinimas. Norinti pilnai lavinti dvasią, neužtenka tiesiog naudotis įrankiais. Kaskart naudojantis reikia bandyti pajusti, lyg tas įrankis yra jūsų kūno tąsa. Tą gerai išvystę tradiciniai japonų menai. Jie bet kokiam darbui teikia tokį patį dėmesį, lyg tai būtų kovos menas: tradicinis dailidė gali pusę dienos tiksliais judesiais galąsti obliaus geležtę, o likusią pusę dienos tokiais pat tiksliais judesiais nuobliuoti popieriaus plonumo ir lankstumo drožles. Net valgymas pagaliukais reikalauja didesnio dėmesio nei aklas smaigstymas šakute.
  3. Atsakingumas. Kadangi susitapatinant vis tiek naudojamas kūnas, visa veikla, o ypač sportinė, turi nežaloti nei kūno, nei dvasios, todėl reikia laikytis įsikūnijimo ir išsijudinimo reikalavimų.

SUDOMINO? SPAUSK ČIA!