Įsikūnijimas

Kūno pajautimasKokia įsikūnijimo nauda?

Dvasiai (psichikai) gyventi reikia kūno, todėl ji turi jausti, kada yra jame. Tam evoliucijos eigoje išsivystė kūno padėties ir jėgos pojūčiai. Kiekvienas skelto raumuo, kiekvienas sąnarys turi daugybę receptorių, kurie nuolat siunčia signalus, iš kurių smegenyse sudaromas bendras vaizdas apie kūno dalių padėtis. Ši informacija sujungiama su informaciją apie kūno padėtį žemės atžvilgiu, kurią teikia vidinė ausis. Taip pat visa tai priderinama aplinkos vaizdo, kurį teikia akys. Sąnarių, raumenų, pusiausvyros receptoriais ir akimis mūsų dvasia žino, kad ji yra šiame pasaulyje, kad ji gyvena. Informacijai iš kūno dalių priimti yra skirta daugiau smegenų pusrutulių žievės nei regai, tai rodo, kad dvasiai jausti pasaulį kūnu yra kur kas svarbiau nei jį matyti.

Raumenys kūnui duoti ne be reikalo. Mums rodosi, kad jie skirti kūnui judinti, bet pirmiausia jie leidžia kūnui tapti tvirtu. Negaudamas signalo iš nervų sistemos, raumuo yra minkštas ir paslankus, tačiau kai jį pasiekia nervinis impulsas, raumuo įsitempia. Tačiau tas įsitempimas yra laikinas, kad išlaikytų jėgą ir tvirtumą, raumenį turi nuolat pasiekti signalai iš nervų – kuo dažnesni signalai pasiekia, tuo didesnę jėgą išvysto raumuo. Kaskart po to, kai atsipalaiduoja, raumuo pradeda tvirtėti ir ruoštis kitam galimam susitraukimui, tai vadinama raumenų tonusu. Raumenų tonuso pojūtis leidžia dvasiai žinoti, kad ji ne tik gyvena kūne, bet dar ir gali veikti šį pasaulį – kad ji nėra uždaryta beformiame inde.

Dvasia, gyvendama kūne, kurio nepažįsta arba kai jaučia, kad jis nepajėgus susidurti su šio pasaulio iššūkiais, nuolat jaučia baimę. Tą baimę dvasia per centrinę nervų sistemą perduoda kūne vykstančioms reakcijoms, ir taip jas išderina, o ilgalaikis reakcijų išderinimas veda į ligas. Kad būtų užkirstas kelias toms ligoms susidaryti, būtina vystyti „buvimo savame kūne“ pojūtį, reikia įsijausti į savo kūną – įsikūnyti.

Jėgos vystymas turi ypatingai teigiamą poveikį ne tik dvasios, bet ir kūno būklei. Kaskart įsitempdamas raumuo degina savo maisto medžiagų atsargas (glikogeną), jas versdamas energija, kuri suteikia raumeniui tvirtumo ir išsisklaido kaip šiluma. Pilnai išdeginus raumens atsargas, jis siunčia signalą kūnui, kad jas reikia atstatyti, todėl kūnas pradeda deginti atsargas kapenyse (glikogeną) arba audiniuose (riebalus). Taip jėgos vystymas skatina ir reguliuoja energijos apytaką ne tik pratimo metu, bet ir kelias dienas po jo.

Kaip įsikūnyti?

Įsikūnijimas lavinamas leidžiant dvasiai pajausti kūno padėčių ir raumenų jėgos įvairovę. Tai dar veiksmingiau, kai kartu lavinama ir jėga, kuri suteikia raumenims tonusą. Tą veiksmingai padeda stovieji arba tolygaus lėto judesio pratimai koordinacija ir jėgai. Mūsų pirmykščių protėvių gyvenime tai atitiko, slėpimasis, tykojimas ir sėlinimas. Mūsų laikais šiuos reikalavimus atitinka:

  • Joga
  • Tai či
  • Pilatesas
  • Kalanetika
  • „Gyvosios skulptūros“
  • Kūno rengyba (angl. „body building“)
  • Šaudymas

Tačiau labai svarbu, kad šių veiklų metu judesiai nežalotų kūno ir nekentų kūno reakcijoms, todėl jie turi atitikti šiuos kriteirjus:

  1. Dėmesys judesiui. Siekiant įsikūnyti, judesiai turi būti daromi lėtai. Tai skirta tam, kad dvasia spėtų pajausti visus signalus sklindančius iš kūno receptorių. Tai ypač svarbu kai atliekami judesiai su didele apkrova. Tokiu atveju skausmas rodo, kad judesys atliekamas netinkamai ir žalojamas sąnarys, sausgyslės arba raumuo. Dauguma traumų įvyksta kai judesiai atliekami netolygiai, ypač trūkčiojant arba „raunant“. Dėmesį judesiui sustiprina lėtas ir tolygus kvėpavimas, tačiau jėgos pratimuose jis nebūtinas.
  2. Simetrija. Kūnas turi būti lavinamas vienodai iš abiejų pusių, nes kitu atveju nei tik pažeidžiama kūno laikysena, bet ir skirtingai skatinami smegenų pusrutuliai. Dėl to dvasia jaučiasi gyvenanti deformuotame inde. Sunkiausia simetriškai lavinti kūną užsiimant sportiniu šaudymu. Sporto pasaulyje plačiai priimta, kad žmogus turi vieną stipriąją pusę. Kadangi svarbiausia rezultatas, todėl sporte varžomasis iš stipriosios pusės, ir negaištama laiko lavinti šaudymo įgūdžius iš priešingos pusės. Sportininkai kitą kūno pusę lavina tik tiek, kad neiškryptų laikysena.

SUDOMINO? SPAUSK ČIA!